Kodėl šeimos susibūrimai kartais tampa keistais

Kiekvienas esame dalyvavę tokiuose šeimos susibūrimuose, kur žmonės susėda prie stalo, pavalgo, pasidalina paviršutiniškomis naujienomis ir… viskas. Niekas neįsigilina, kas iš tiesų vyksta kieno nors gyvenime. Niekas nepasidalina tuo, kas tikrai svarbu. O vėliau grįžtame namo su keista tuštuma – matėmės, bet tarsi ir nesusitikome.

Problema dažnai ta, kad mes tiesiog nepratę dalintis gerąja patirtimi taip, kad tai būtų įdomu ir prasminga. Pasakojame apie atostogas kaip sausą faktų sąrašą arba apie darbo sėkmę taip, kad skamba kaip gyrūniškas pasipūtimas. O kartais visai tylime, nes nežinome, ar tikrai kam nors įdomu.

Tačiau geroji patirtis – tai ne tik tai, kas įvyko. Tai dar ir tai, ko išmokome, kaip pasikeitėme, ką supratome. Ir kai šituo dalijamės teisingai, tai tampa tiltu tarp žmonių, o ne siena.

Kada ir kaip pradėti kalbėti apie tai, kas svarbu

Nereikia laukti ypatingos progos ar specialaus momento. Kartais geriausi pokalbiai prasideda visai netikėtai – ploviant indus po pietų arba sėdint balkone su arbatos puodeliu. Bet jei šeimos susibūrimas vyksta retai, galima ir sąmoningai sukurti erdvę tokiems pokalbiams.

Vienas paprastas būdas – po vakarienės pasiūlyti visiems pasidalinti kažkuo, kas pastaruoju metu suteikė džiaugsmo ar paskatino susimąstyti. Ne privaloma ceremonija, o tiesiog pasiūlymas. Kai kas nors pradeda, kiti dažniausiai prisijungia natūraliai.

Svarbu nepaversti šito apklausa ar priverstine terapija. Jei kas nors nenori kalbėti – visiškai gerai. Bet kai aplinka jauki ir niekas nespaudžia, žmonės patys atsiveria. Ypač vaikai ir paaugliai, kurie dažnai atrodo užsidarę, bet iš tiesų tik laukia, kada galės kalbėti be pamokymų ir kritikos.

Pasakojimo menas, kuris jungia

Yra skirtumas tarp pasakojimo ir dalijimosi. Pasakojimas gali būti monologas, kur vienas kalba, o kiti klausosi (arba daro, kad klauso). Dalijimasis – tai dialogas, net jei kalba vienas žmogus. Jis palieka erdvės klausimams, emocijoms, reakcijoms.

Kai dalijamės gerąja patirtimi, pravartu pasakoti ne tik ką padarėme, bet ir kaip tai vyko. Kokios buvo kliūtys, kas padėjo, ko išmokome. Pavyzdžiui, vietoj „Buvau Italijoje, labai gražu” – „Italijoje patyriau keistą dalyką. Pasiklydau Florencijoje, jau ėmiau nervintis, bet tada sutikau senolę, kuri nė žodžio angliškai nemokėjo, bet gestais parodė kelią ir dar įkišo man į ranką saldainį. Supratau, kad kartais būtent tie netikėti momentai ir yra tikroji kelionės esmė.”

Tokiame pasakojime yra žmogiškumas, pažeidžiamumas, pamoka. Ir tai kviečia kitus irgi dalintis savo panašiomis akimirkomis, o ne konkuruoti, kieno atostogos buvo šauniausios.

Klausymasis kaip dovana

Dalijimasis prasideda ne nuo kalbėjimo, o nuo klausymosi. Ir ne bet kokio – tikro, dėmesingo, be telefono rankoje ir be minčių apie tai, ką pats pasakysi, kai kitas baigs.

Kai kas nors šeimoje pasakoja apie savo patirtį, galime užduoti klausimus, kurie rodo, kad tikrai klausomės: „Kaip tau tai pasisekė?”, „Ką jautei tą akimirką?”, „Kas tau labiausiai padėjo?”. Ne tokie klausimai, kurie slapta kritikuoja („O kodėl tu taip padarei?”), o tokie, kurie rodo tikrą susidomėjimą.

Kartais pakanka tiesiog pasakyti: „Tai tikrai įdomu, papasakok daugiau.” Arba: „Niekada nebūčiau apie tai pagalvojęs tokiu kampu.” Žmonės jaučia, kada jais tikrai domimasi, ir kada tik mandagiai laukiama, kol jie nutils.

Ir dar vienas dalykas – nebūtina iš karto siūlyti sprendimų ar patarimų. Kartais žmogus tiesiog nori pasidalinti, o ne gauti instrukciją, ką daryti kitą kartą. Klausymasis be noro taisyti – tai tikra dovana.

Kaip dalintis sėkmėmis nesukeliant pavydo

Tai jautri tema daugelyje šeimų. Vienas sėkmingai baigė projektą, kitas vis dar kovoja su sunkumais. Vienas įsigijo butą, kitas едва suduriа galą su galu. Kaip tada dalintis džiaugsmu, kad tai nesuskambėtų kaip pasipuikavimas?

Pirma, pripažinti, kad turėjome pasisekimą ar pagalbą. „Man pasisekė sutikti puikų vadovą” skamba kitaip nei „Aš toks protingas, kad viską pasiekiau pats.” Antra, pabrėžti procesą, o ne tik rezultatą. Papasakoti apie iššūkius, klaidas, abejones. Tai daro sėkmę žmogišką ir pasiekiamą, o ne kažkokią neprieinamą viršūnę.

Ir trečia – parodyti, kad sėkmė nesumažina mūsų susidomėjimo kitų gyvenimu. „Esu laimingas dėl šito, bet pasakyk, kaip tau sekasi su tuo projektu, apie kurį kalbėjai praeitą kartą?” Tai rodo, kad nesame taip įsimylėję save, kad užmirštume kitus.

Jei esame tie, kurie klauso apie kažkieno sėkmę ir jaučiame pavydą – tai normalu. Bet galime pasirinkti džiaugtis kartu, nes šeimoje vieno žmogaus sėkmė neatima nieko iš kitų. Priešingai, ji parodo, kad geri dalykai įmanomi.

Klaidos ir nesėkmės kaip vertinga patirtis

Keista, bet kartais dalijimasis nesėkmėmis labiau stiprina ryšius nei pasakojimai apie pergales. Kai kas nors pasakoja apie savo klaidą ar sunkumą nuoširdžiai, be gynybinės pozos, tai sukuria ypatingą artumą.

„Šiemet bandžiau pradėti verslą ir visiškai pralaimėjau. Praradau pinigų, laiką, pasijutau kaip nevykėlis. Bet išmokau, kad man iš tiesų svarbu ne pelnas, o kūrybinis procesas. Dabar ieškau darbo, kur galėčiau tai derinti.” Toks pasakojimas yra drąsus ir tikras. Jis leidžia kitiems irgi būti tikrais.

Šeimoje, kur žmonės gali dalintis ne tik sėkmėmis, bet ir nesėkmėmis be baimės būti pasmerktiems, ryšiai yra daug gilesni. Vaikai auga žinodami, kad klaidos yra mokymosi dalis, o ne katastrofa. Suaugusieji jaučiasi mažiau vienišai savo sunkumuose.

Žinoma, tai nereiškia, kad kiekvienas susibūrimas turi virsti skundų sesija. Bet kai yra vietos ir džiaugsmui, ir sunkumams, šeima tampa tikru prieglobsčiu, o ne scena, kur visi vaidina tobulus.

Tradicijos, kurios kuria erdvę dalijimui

Kai kurios šeimos sukuria mažas tradicijas, kurios natūraliai skatina dalintis gerąja patirtimi. Pavyzdžiui, per Naujųjų metų vakarienę kiekvienas pasako vieną geriausią praėjusių metų momentą. Arba per gimtadienius kiekvienas svečias pasako, ką vertina švenčiančiajame.

Tai gali būti ir paprasčiau – sekmadienio pusryčiai, per kuriuos kiekvienas pasidalina savaitės įspūdžiu. Arba šeimos WhatsApp grupė, kur ne tik dalijamasi meme’ais, bet ir savaitės „laimėjimais” – net mažais, kaip pagaliau sutaisytas kranas ar įveikta baimė paskambinti daktarui.

Tradicijos veikia, nes sukuria nuspėjamumą ir saugumą. Žmonės žino, kad bus proga pasidalinti, todėl net pasąmoningai pradeda atkreipti dėmesį į tai, kuo galėtų pasidalinti. Tai keičia perspektyvą – pradedame labiau pastebėti gerą savo gyvenime.

Bet svarbu, kad tradicijos būtų lanksčios, o ne griežtos. Jei kartą kas nors neturi kuo pasidalinti arba nenori – viskas gerai. Tikslas ne sukurti dar vieną pareigą, o erdvę susitikimui.

Kai šeimoje yra įtampa ar konfliktai

Idealios šeimos neegzistuoja. Kartais tarp žmonių yra neišspręstų konfliktų, senų nuoskaudų, skirtingų vertybių. Kaip tada dalintis gerąja patirtimi, kai aplinka nėra visiškai saugi?

Pirma, pripažinti, kad tai sudėtinga. Nereikia daryti veidmainiško entuziazmo. Bet net ir sudėtingose šeimose gali būti momentų, kai žmonės susitinka žmogiškai, ne per savo roles ar senus konfliktus.

Kartais pravartu pradėti nuo neutralių temų – hobių, knygų, filmų, gamtos. Pasidalinti kažkuo, kas nesusiję su jautriais šeimos klausimais. Tai gali pamažu atverti duris gilesniam bendravimui.

Ir svarbu atsiminti, kad negalime priversti šeimos būti artimos. Bet galime būti tie, kurie pradeda – kurie dalijasi nuoširdžiai, klauso be sprendimo, rodo susidomėjimą be antrinių tikslų. Kartais tai keičia dinamiką, kartais ne. Bet bent jau mes patys išliksime tikri.

Kai žodžiai tampa tiltais

Šeimos susibūrimai gali būti tiesiog malonus laikas kartu, ir tai jau gerai. Bet jie gali būti ir kažkas daugiau – momentai, kai tikrai matome vieni kitus, kai dalijamės tuo, kas svarbu, kai stiprėja ryšiai, kurie išlieka net ir tarp susitikimų.

Geroji patirtis, kuria dalijamės, nebūtinai turi būti kažkas grandiozinio. Kartais tai tiesiog įžvalga, kurią gavome skaitydami knygą. Arba pokalbis su nepažįstamu žmogumi, kuris pakeitė mūsų perspektyvą. Arba mažas pasiekimas, kuris mums asmeniškai daug reiškia, net jei kitiems atrodytų nereikšmingas.

Svarbu ne tai, kiek įspūdinga mūsų patirtis, o kaip ja dalijamės – su nuoširdumu, atvirumu, dėmesiu kitiems. Kai šeimoje atsiranda tokia kultūra, žmonės pradeda laukti susitikimų ne iš pareigos, o iš tikro noro būti kartu. Ir tai, kas buvo tik tradicija ar įprotis, tampa tikru ryšiu, kuris maitina ir palaiko visus.