Kodėl šeimos vakarienė – ne visada tinkama vieta džiugiam pranešimui

Turbūt kiekvienas esame patyrę tą keistą jausmą, kai ruošiesi pasidalinti kažkuo nuostabiu – galbūt paaukštinimu darbe, naujo buto pirkimu ar net sužadėtuvėmis – ir staiga supranti, kad šeimos pietų stalas gali būti ne pati draugiausia arena tokiam pranešimui. Kodėl taip nutinka? Juk, atrodytų, artimieji turėtų būti pirmieji, kuriems norėtum papasakoti apie savo pergales.

Realybė, deja, būna sudėtingesnė. Šeimos dinamika – tai sudėtingas psichologinių sluoksnių ir senų įpročių mišinys. Kai susirenkame prie bendro stalo, kartu atsinešame ne tik apetitą, bet ir visą bagažą praeities: vaikystės varžybas su broliais ar seserimis, tėvų lūkesčius, senas nuoskaudas ir neišsakytus pavydus. Visa tai veikia kaip neregimas filtras, per kurį mūsų geros naujienos gali būti išgirstos visai ne taip, kaip tikėjomės.

Psichologai pastebi, kad šeimos nariai dažnai nesupranta, jog jų reakcija į kitų sėkmes atskleidžia daugiau apie juos pačius nei apie pranešėją. Mama, kuri vietoj džiaugsmo dėl tavo naujo darbo pradeda rūpintis, ar tikrai tai tau tinka, iš tiesų gali tiesiog bijoti, kad neprarastų ryšio su tavimi. Brolis, kuris šaiposi iš tavo pasiekimo, galbūt pats jaučiasi nesėkmingu. Ir visa tai išlenda būtent per tuos pietus, kai visi kartu.

Kada laikas yra tinkamas ir kada – ne

Yra momentų, kai geriau palaukti su gerų naujienų skelbimo ceremonija. Jei šeimoje kas nors patiria sunkų laikotarpį – neteko darbo, serga ar išgyvena skyrybas – tavo triumfo skelbimas gali atrodyti kaip druska į žaizdą. Ne todėl, kad neturėtum džiaugtis savo sėkme, bet todėl, kad žmonės, kurie kenčia, paprasčiausiai neturi emocinių resursų nuoširdžiai dalintis tavo džiaugsmu.

Viena mano pažįstama pasidalino istorija, kaip per Kalėdų pietus pranešė apie pirmąjį nėštumą. Atrodytų – tobula akimirka! Tačiau tą patį rytą jos sesuo sužinojo, kad trečias dirbtinis apvaisinimas nepavyko. Vietoj šventės šeima atsidūrė nepatogios tylos ir dirbtinių šypsenų situacijoje. Niekas nebuvo kaltas, bet laikas buvo pasirinktas netinkamai.

Taigi prieš dalindamasis džiugiu pranešimu, verta trumpai įvertinti bendrą šeimos emocinę būklę. Ar visi santykinai stabilūs? Ar nėra akivaizdžių konfliktų ar neseniai įvykusių traumų? Kartais geriausia strategija – pirmiausia pasidalinti naujienomis su vienu ar dviem artimiausiais šeimos nariais, kurie tikrai palaikys, ir tik po to skelbti plačiau.

Kaip pasakyti, kad kiti išgirstų

Būdas, kuriuo formuojame savo pranešimą, turi milžinišką reikšmę. Yra skirtumas tarp „Aš gavau paaukštinimą ir dabar uždirbsiu dvigubai daugiau nei jūs visi!” ir „Noriu pasidalinti džiugia naujiena – man pasiūlė naują poziciją darbe, ir aš labai dėl to džiaugiuosi”. Pirmas variantas skamba kaip iššūkis, antras – kaip kvietimas kartu pasidžiaugti.

Psichologijoje tai vadinama „mes” kalba prieš „aš” kalbą. Net kalbėdami apie savo asmeninę sėkmę, galime rasti būdų, kaip įtraukti kitus į pasakojimą. „Žinote, kaip visada sakydavote, kad turėčiau labiau pasitikėti savimi? Atrodo, jūsų patarimai pagaliau davė vaisių” – tokia formuluotė ne tik praneša apie sėkmę, bet ir pripažįsta kitų indėlį į tavo kelionę.

Dar vienas svarbus aspektas – kūno kalba ir tonas. Jei daliniesi gerais naujienomis su triumfuojančiu veidu ir iškelta galva, tai gali sukelti gynybinę reakciją. Jei tavo balsas pilnas nuoširdaus džiaugsmo, bet be puikybės, žmonės daug lengviau prisijungs prie tavo emocijos. Tai subtilu, bet veiksminga.

Ir dar – būk pasiruošęs klausimams. Kai žmonės klausia detalių, tai dažnai reiškia, kad jie bando suprasti ir priimti tavo naujieną. Nevertink to kaip skepticizmo, nebent tonas aiškiai priešiškas. Kantriai atsakyk, paaiškink, parodyk, kad jų susidomėjimas tau svarbus.

Pavydo šešėlis prie šeimos stalo

Kalbėkime atvirai apie tą nemalonų dalyką, apie kurį daugelis vengia kalbėti – apie pavydą šeimoje. Jis egzistuoja, nors ir nenorime to pripažinti. Broliai ir seserys gali pavydėti vienas kitam net būdami suaugę. Tėvai kartais pavydi savo vaikų galimybių, kurių patys neturėjo. Tai normalu, tai žmogiška, bet tai reikia suprasti ir su tuo mokėti elgtis.

Kai kas nors reaguoja į tavo geras naujienas su akivaizdžiu pavydu – ar tai būtų šaltas tonas, sarkazmas ar staigus temos pakeitimas – pirmasis impulsas būna užsigauti ar užsipulti. Bet sustok. Pavydas yra skausmo simptomas. Žmogus, kuris pavydi, iš tiesų jaučia, kad jam kažko trūksta, kad jis nepakankamas. Tai ne apie tave – tai apie jį.

Kaip su tuo elgtis praktiškai? Pirma, nepuol gynybos pozicijų. Nereikia teisintis dėl savo sėkmės ar bandyti ją sumenkinti, kad kitas jaustųsi geriau. Tai nepadeda niekam. Antra, parodyk empatiją, bet ne per daug. Gali pasakyti kažką panašaus į „Suprantu, kad tau dabar sunku, ir man labai gaila” – ir tada švelniai pereiti prie kitos temos. Neturi prisiimti atsakomybės už kito žmogaus jausmus.

Jei pavydas šeimoje yra chroniškas ir nuodija santykius, galbūt verta apsvarstyti, ar šeimos pietūs apskritai yra tinkama vieta dalintis asmeniniais pasiekimais. Kartais sveikiau yra turėti atskirus, artimesnius santykius su kai kuriais šeimos nariais ir nepriversti visų būti kartu situacijose, kurios sukelia įtampą.

Kai džiaugsmas tampa našta kitiems

Yra tokia psichologinė sąvoka – „empathy fatigue” arba empatijos nuovargis. Tai nutinka, kai žmonės jaučiasi prislėgti kitų emocijų, net teigiamų. Jei nuolat dalinies savo sėkmėmis, pasiekimais ir džiugiais įvykiais, net palaikantys šeimos nariai gali pradėti jaustis pervargę.

Ypač tai aktualu socialinių tinklų eroje, kai žmonės įpratę nuolat demonstruoti savo gyvenimo sėkmes. Kai tada susitinki su šeima ir vėl pradedi pasakoti apie dar vieną nuostabų dalyką, kuris tau nutiko, kiti gali pradėti atjungti savo dėmesį. Ne todėl, kad jiems nerūpi – tiesiog per daug informacijos, per daug emocinio įsitraukimo reikalavimų.

Kaip rasti balansą? Būk selektyvus. Ne kiekvienas mažas pasiekimas reikalauja viešo paskelbimo per šeimos pietus. Pasaugok tikrai svarbius momentus tikrai svarbiems pranešimams. Jei kas savaitę turi naują „didžiausią naujieną gyvenime”, žmonės tiesiog nustos ją vertinti kaip didžiausią.

Be to, verta prisiminti, kad komunikacija turi būti dvikryptė. Jei tik tu kalbi apie save ir savo gyvenimą, tai ne dalijimasis – tai monologas. Paklausyk, kas vyksta kitų gyvenime. Parodyk susidomėjimą jų rūpesčiais ir džiaugsmais. Tada, kai ateis tavo eilė dalintis, žmonės bus daug labiau linkę klausytis.

Kultūriniai ir kartų skirtumai reaguojant į sėkmę

Lietuviškoje kultūroje yra giliai įsišaknijęs santūrumas. „Nesigyryk” – tai ne tik patarlė, bet ir gyvenimo būdas daugeliui mūsų tėvų ir senelių. Kai tu atėjai pasidžiaugti savo sėkme, o mama atsidūsta ir sako „tik neužsigerk nuo to”, tai ne todėl, kad ji tau pavydi – tai jos būdas apsaugoti tave nuo „piktos akies” ar nuo puikybės, kuri, jos nuomone, veda į žlugimą.

Skirtingos kartos skirtingai žiūri į pasiekimų viešinimą. Vyresnieji dažnai mano, kad tikra sėkmė kalba pati už save ir nereikia jos skelbti. Jaunesni žmonės, užaugę socialinių tinklų eroje, natūraliai dalijasi viskuo ir tikisi palaikymo. Šis skirtumas gali sukelti nesusipratimų prie šeimos stalo.

Verta tai suprasti ir nepriimti asmeniškai. Jei tėvai reaguoja santūriai į tavo džiugią naujieną, tai nereiškia, kad jie nedžiaugiasi. Tiesiog jų džiaugsmo išraiška kitokia – galbūt vėliau, privačiai, mama papasakos kaimynei apie tavo pasiekimą su pasididžiavimu balse. Tai irgi forma pripažinimo, nors ir ne tokia, kokios tu tikėjaisi.

Taip pat verta atsižvelgti į šeimos socialinį kontekstą. Šeimose, kur išsilavinimas ir karjera visada buvo vertinami, profesiniai pasiekimai bus sutikti kitaip nei šeimose, kur prioritetas visada buvo šeima ir vaikai. Tai nereiškia, kad viena vertybių sistema geresnė už kitą – tiesiog skirtinga.

Praktiniai patarimai sėkmingam dalijimusiui

Dabar pereikime prie konkrečių strategijų, kurias galite panaudoti kitą kartą, kai norėsite pasidalinti gerais naujienomis per šeimos susibūrimą.

Pirma, pasiruoškite dirvą. Jei tai tikrai svarbi naujiena, galite iš anksto užsiminti vienam ar dviem šeimos nariams, kad „turite kažką įdomaus papasakoti per pietus”. Tai sukuria lūkestį ir duoda žmonėms laiko psichologiškai pasiruošti klausytis.

Antra, pasirinkite tinkamą momentą. Ne tada, kai visi tik susėdo ir alkani, ne tada, kai jau visi pavargę ir nori eiti namo. Geriausias laikas – kai jau visi pavalgiusių, nuotaika rami, bet dar yra energijos pokalbiam. Dažnai tai būna tarp pagrindinio patiekalo ir deserto.

Trečia, pradėkite nuo to, kas bendra. „Žinote, kaip mes visada kalbėdavome apie…” arba „Prisimenu, kaip visi kartu svajojome…” – tai sukuria bendrystės jausmą prieš pereinant prie asmeninio pasiekimo.

Ketvirta, būkite nuoširdūs, bet ne per daug dramatizuokite. Nereikia ilgų įžangų ar dirbtinės įtampos kūrimo. Tiesiog pasakykite: „Noriu su jumis pasidalinti kažkuo, kas man labai svarbu” – ir pasakykite.

Penkta, pripažinkite kitų indėlį. Net jei jūsų pasiekimas yra visiškai jūsų nuopelnas, raskite būdą padėkoti šeimai už palaikymą, už tai, kad išmokė jus tam tikrų vertybių, už tai, kad tikėjo jumis. Tai ne melas – tai pripažinimas, kad niekas nesame salos.

Šešta, būkite pasiruošę įvairioms reakcijoms. Ne visi reaguos taip, kaip tikitės. Kai kas džiaugsis, kai kas bus neutralus, kai kas galbūt net negatyvus. Tai normalu. Nespręskite iš karto, ką tai reiškia. Duokite žmonėms laiko įsisavinti informaciją.

Septinta, žinokite, kada sustoti. Papasakojote naujieną, atsakėte į kelis klausimus – ir pakanka. Nereikia visą vakarą sukti aplink tą temą. Leiskite pokalbiui natūraliai pereiti prie kitų temų.

Kai šeimos pietūs tampa švente, o ne išbandymu

Galiausiai, svarbiausia suprasti, kad šeimos santykiai – tai ilgalaikis projektas, ne vienkartinis įvykis. Vienas neideali reakcija į jūsų geras naujienas nesugadins visko. Viena puiki akimirka bendro džiaugsmo nesukurs stebuklo, jei santykiai apskritai sudėtingi.

Geriausias būdas užtikrinti, kad jūsų geros naujienos būtų sutiktos šiltai, yra nuolat puoselėti šiltus santykius. Tai reiškia ne tik dalijimąsi savo sėkmėmis, bet ir dalyvavimą kitų gyvenime, palaikymą jų sunkumų metu, nuoširdų susidomėjimą jų rūpesčiais. Kai žmonės jaučia, kad jums rūpi jie, jie daug lengviau džiaugiasi jūsų sėkme.

Kartais geriausia strategija – tiesiog būti autentišku. Nebandyti manipuliuoti reakcijomis, nekonstruoti sudėtingų komunikacijos planų, tiesiog atėjus ir pasakius: „Žinot ką? Man nutiko kažkas nuostabaus, ir aš noriu su jumis pasidalinti, nes jūs man svarbūs”. Tokia paprasta, žmogiška, tikra.

Ir jei reakcija vis tiek nėra tokia, kokios tikėjotės? Prisiminkite, kad jūsų vertė nepriklauso nuo kitų reakcijų. Jūsų pasiekimas yra realus, nesvarbu, ar kas nors ploja, ar ne. Šeimos palaikymas yra nuostabus dalykas, bet jis nėra būtinas jūsų sėkmei ar laimei. Kartais tiesiog turime priimti, kad mūsų šeima yra tokia, kokia yra, su visais jos trūkumais ir privalumais, ir mylėti ją būtent tokią – net jei ji ne visada moka reaguoti taip, kaip mums norėtųsi.

Šeimos pietūs gali būti vieta, kur kuriamos gražiausios prisiminimai, arba vieta, kur atsiveria senos žaizdos. Dažniausiai tai kažkas per vidurį. Ir tai visiškai normalu. Svarbu ne tai, kad kiekvienas dalijimasis būtų tobulas, bet kad mes toliau bandytume, toliau stengtumėmės suprasti vienas kitą, toliau ieškotume būdų būti kartu – su visais mūsų skirtumais, su visomis mūsų nesėkmėmis ir pergalėmis. Nes galiausiai būtent tai ir yra šeima – ne tobulumas, bet pastovumas, ne visada supratimas, bet visada buvimas šalia.