Kas nutinka po pietų pertraukos?

Lietuvos kelių eismo statistika rodo, kad popietinis laikotarpis – maždaug nuo 13 iki 15 valandos – yra vienas pavojingiausių dienos metu. Tai nėra atsitiktinumas. Žmogaus organizmas po valgio patiria natūralų nuovargio bangą, kurią mokslininkai vadina postprandialine somnolencija. Paprasčiau tariant – norisi miego, dėmesys blėsta, reakcijos lėtėja. Ir vis dėlto daugelis vairuotojų sėda prie vairo neįvertindami šios būsenos rimtumo.

Lietuvos automobilių klubo užsakymu atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo daugiau nei 1 200 šalies vairuotojų, atskleidė, kad net 68 procentai respondentų pripažįsta jaučiantys mieguistumą vairuodami po pietų pertraukos, tačiau tik penktadalis iš jų imasi kokių nors konkrečių priemonių šiai būsenai įveikti. Likę tiesiog važiuoja toliau, tikėdamiesi, kad „praeis savaime”.

Ką sako ekspertai

Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto miego tyrimų specialistas dr. Tomas Vaičiūnas teigia, kad problema yra kur kas gilesnė nei paprastas pavargimas. „Vairuotojai dažnai nesupranta, kad sumažėjęs budrumas po pietų nėra silpnumo ženklas – tai fiziologija. Organizmas tiesiog reaguoja į maistą ir paros ritmą. Klausimas yra ne tai, ar tai nutiks, bet kaip su tuo elgtis atsakingai”, – sako jis.

Ekspertai pabrėžia kelias praktines rekomendacijas. Trumpas 10–20 minučių miegas prieš sėdant prie vairo gali ženkliai pagerinti budrumą. Kofeinas veikia, tačiau jo poveikis atsiranda ne iš karto – geriausia išgerti kavą ir tada trumpai pailsėti, nes stimuliuojantis efektas pasireikš kaip tik tada, kai reikės važiuoti. Taip pat patariama vengti sunkių, riebių patiekalų pietų metu, jei žinoma, kad netrukus reikės vairuoti ilgesnį atstumą.

Kaip keičiasi įpročiai

Tyrimas parodė ir tam tikrų teigiamų tendencijų. Jaunesnio amžiaus vairuotojai – iki 35 metų – yra labiau linkę daryti trumpas pauzes, naudoti navigacijos programėlių perspėjimus apie nuovargį ir apskritai sąmoningiau vertinti savo fizinę būseną prieš ilgesnę kelionę. Vyresnės kartos vairuotojai dažniau remiasi patirtimi ir intuicija, kas ne visada yra pakankama apsauga.

Įdomu ir tai, kad profesionalūs vairuotojai – sunkvežimių ir autobusų – demonstruoja ženkliai geresnę savikontrolę. Tai tikriausiai lemia griežtesni darbo reikalavimai ir reguliarūs mokymai. Tačiau kasdieniai vairuotojai tokio sistemingo ugdymo neturi, todėl informacijos sklaida tampa ypač svarbi.

Kelias į sąmoningesnį vairavimą

Visa ši situacija atspindi platesnę problemą – vairavimas Lietuvoje vis dar dažnai suvokiamas kaip rutininis veiksmas, kuriam nereikia ypatingo pasiruošimo. Tačiau statistika kalba kitaip: dalis rimtų eismo įvykių popietinėmis valandomis yra tiesiogiai susijusi su vairuotojo nuovargiu, o ne greičiu ar techninėmis gedimais. Keisti šią kultūrą nėra lengva, tačiau pirmasis žingsnis – tiesiog pripažinti, kad po pietų pertraukos prie vairo sėdame nebe tokie budrūs, kaip manome. O nuo to pripažinimo iki atsakingesnio elgesio jau nėra toks ilgas kelias.